Terminas „klasikinė muzika“kartais aiškinamas labai plačiai. Jame yra ne tik išskirtinių praėjusių metų kompozitorių kūriniai, bet ir visame pasaulyje išgarsėję populiarių atlikėjų hitai. Nepaisant to, muzikoje yra griežtai autentiška „klasikos“reikšmė.
Siaurąja prasme klasikinė muzika reiškia gana trumpą šio meno istorijos laikotarpį, būtent XVIII a. Pirmoji XVIII a. Pusė buvo paženklinta tokių žymių kompozitorių kaip Bachas ir Hendelis kūryba. Bachas kūrė klasicizmo principus, kaip kūrinį griežtai laikantis kanonų. Jo fuga tapo klasikine - tai yra pavyzdine - muzikinės kūrybos forma.
O po Bacho mirties muzikos istorijoje atsiveria naujas etapas, susijęs su Haydno ir Mozarto vardais. Gana sudėtingą ir sunkų skambesį pakeitė melodijų lengvumas ir harmonija, grakštumas ir netgi tam tikra koketika. Ir vis dėlto tai vis dar klasika: savo kūrybinėse paieškose Mocartas stengėsi rasti idealią formą.
Beethoveno darbai reprezentuoja klasikinių ir romantinių tradicijų sandūrą. Jo muzikoje aistra ir jausmas tampa daug daugiau nei racionalus kanonas. Šiuo Europos muzikinės tradicijos formavimosi laikotarpiu susiformavo pagrindiniai žanrai: opera, simfonija, siuita, sonata.
Platus termino „klasikinė muzika“aiškinimas reiškia praeities epochos kompozitorių kūrybą, kuri išlaikė laiko išbandymą ir tapo standartu kitiems autoriams. Kartais klasika reiškia muziką simfoniniams instrumentams. Aiškiausiu (nors ir ne plačiai paplitusiu) klasikinės muzikos apibrėžimą galima laikyti autoriaus, aiškiai apibrėžtu ir implikuojančiu atlikimu tam tikroje sistemoje. Tačiau kai kurie tyrinėtojai ragina nepainioti akademinės (t. Y. Įspraustos į tam tikras sistemas ir taisykles) ir klasikinės muzikos.
Galimas kazuizmas yra paslėptas vertinamajame požiūrie apibrėžiant klasiką kaip aukščiausius pasiekimus muzikos istorijoje. Kas yra geriausias? Ar galima džiazo meistrus, „The Beatles“, „The Rolling Stones“ir kitus pripažintus autorius bei atlikėjus priskirti klasikai? Viena vertus, taip. Mes būtent taip ir darome, kai jų darbus vadiname pavyzdiniais. Tačiau, kita vertus, pop-džiazo muzikoje trūksta klasikui būdingo autoriaus muzikinio teksto griežtumo. Joje, priešingai, viskas remiasi improvizacija ir originaliomis aranžuotėmis. Tuo yra esminis skirtumas tarp klasikinės (akademinės) muzikos ir šiuolaikinės post-džiazo mokyklos.
