Grožinės literatūros vertimas yra tikrai kūrybiškas procesas. Grožinės literatūros kūrinių vertėją teisėtai galima vadinti rašytoju. Išvertęs knygą iš vienos iš užsienio kalbų, jis ją praktiškai kuria nuo nulio.
Profesionalūs vertėjai vertimą literatūra vertina kaip vieną iš sunkiausių jų darbo sričių. Jo negalima lyginti nei su dalykiniu, nei su sinchroniniu vertimu, kuriam nereikia sakinių harmonijos ir stiliaus išsaugojimo.
Pagrindiniai literatūros vertimo bruožai
Nepaisant kalbos, kuria parašytas kūrinys, literatūros vertimas turi išsaugoti jo atmosferą ir autoriaus stilių. Tuo pačiu metu literatūros vertimas neturėtų būti pažodinis. Atvirkščiai, tai labai laisvas, nemokamas vertimas, nereikalaujantis tikslumo.
Vienas iš literatūros vertimo bruožų yra santykis su originalaus teksto bruožais. Dažnai vertėjui tenka dirbti su frazeologinėmis frazėmis ar žodžių žaismu. Jei jie bus išversti pažodžiui, teksto reikšmė bus prarasta. Kad taip neatsitiktų, vertėjas turi rasti panašias frazes ir žaisti žodžiais ta kalba, į kurią verčiamas tekstas. Tokiu būdu jis sugebės išsaugoti jo autoriaus kūriniui būdingą humorą.
Tikrai vertą grožinės literatūros kūrinio vertimą gali atlikti tik vertėjas, turėdamas dovaną rašyti. Tik kūrybiškai gabus vertėjas gali sukelti skaitytojams tuos pačius jausmus ir išgyvenimus, kurie kiltų skaitant originalą.
Kitas literatūros vertimo bruožas yra atitikimas epochos stiliui ir kūrinio atspindimam epochos kultūriniam kontekstui. Norėdami tai padaryti, vertėjas turi ištirti epochą, kuriai priklauso kūrinys, taip pat šalies, kurioje vyksta veiksmas, kultūrą ir tradicijas.
Poezijos vertimas
Didžiausias sunkumas yra poezijos vertimas. Bet kuris eilėraštis pažodiniu vertimu virsta nerišliu žodžių rinkiniu. Vertėjas turi praktiškai jį komponuoti. Todėl poezijos vertimu dažniausiai užsiima profesionalūs poetai, kartais tokie iškilūs kaip Valerijus Bryusovas, Borisas Pasternakas, Samuilas Maršakas. Kartais poetinis vertimas virsta visiškai savarankišku, originaliu kūriniu, o jo vertėjas tampa visaverčiu autoriumi. Pavyzdžiui, taip nutiko su romantine Goethe balade „Miško caras“, kurią išvertė Vasilijus Andrejevičius Žukovskis.
Deja, šiandien ne visi kalba užsienio kalbomis, o daugelis kūrinių savo skaitytojus randa visuose planetos kampeliuose, visų pirma grožinės literatūros vertėjų meno dėka.
